Naujienos
Gyvenimo pokyčiai: iš istorijos į inžinerinę pramonę. Mūsų mokinių sėkmės istorijos
2020 08 06
Vladimiras Laučius
www.DELFI.lt
Suvirintoju tapęs buvęs „Aidų“ leidyklos vadovas: patyriau humanitarinį insultą
„Geriausias pavyzdys man buvo tada, kai vadovas neapsikentęs išmetė iš cecho, paėmęs už pakarpos, seniai užgėrusį suvirintoją. Tas žmogus baltomis akimis apsisuko, grįžo ir vėl bandė virinti. Direktorius vėl jį išmetė, pastatė prie cecho sargą ir liepęs to darbuotojo neįleisti.
Suvirintojas, kurį vadindavo Sieru, nuėjo, atsisėdo ant šaligatvio bortelio kaip Rūpintojėlis – susiėmęs rankomis galvą, tada išsitraukė mobilųjį telefoną ir parašė kokias tris SMS žinutes. Po valandos kažkas atvažiavo iš kažkurių statybų ir jį išsivežė. Sieras dar nespėjo išsiblaivyti, kai jau turėjo kitą darbą. Supratau, kad Sieras gali visus mano universitetų diplomus pasikabinti ant vinies lauko tualete. Jei aš, kaip Sieras, atsisėsiu ant šaligatvio bortelio ir imsiu rašinėti SMS žinutes, tai po metų toje vietoje ras griaučius su telefonu rankoje“, – pasakoja savo gyvenimą radikaliai pakeitęs humanitaras, buvęs „Aidų“ leidyklos vadovas Pranas Vildžiūnas.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias į humanitaristiką, kurį vėliau radikaliai metėte?
– Jau ankstyvoje vaikystėje svajojau tapti istoriku. Galiausiai baigiau bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakultete.
Mano bakalaurinio darbo vadovas iš pradžių buvo Gintaras Beresnevičius, tuometinis Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėjas, bet vienu momentu jis tiesiog dingo, manęs neperspėjęs. Vėliau paaiškėjo, kad reikėjo kai kam sukurti vietą VDU, ir Beresnevičių tiesiog išstūmė. Tad jis turėjo didesnių bėdų, nei domėtis mano bakalauro darbu.
Tada puoliau į kojas istorijos fakulteto dekanui Linui Bulotai, kuris tada VDU dėstė civilizacijų istoriją. Mat mano bakalaurinio darbo tema buvo šamanizmas, o VDU apie 80 proc. sudarė politinė istorija ir dar apie 20 proc. – ūkio istorija.
O aš norėjau kultūros istorijos, tad man „po Beresnevičiaus stogu“ leido rašyti bakalauro darbą apie šamanizmą. Kai jo neliko, reikėjo ieškotis galimybių „pateisinti“ temą.
– O kodėl apskritai pasirinkote tokią specifinę temą?
– Seniai domėjausi Sibiro kultūromis. Dar mokykloje buvau susiradęs vedlį po Tunguską, tik nepavyko surinkti pinigų kelionei. Tačiau savo svajonę įgyvendinau vos baigęs bakalaurą – du kartus nuvykau į Tuvą Centrinėje Azijoje.
Po VDU Beresnevičius pradėjo dėstyti Vilniaus universiteto Religijų studijų ir tyrimų centre (RSTC), aš ten įstojau į magistrantūrą. Labai norėjau religijotyros, o Lietuvoje be Beresnevičiaus jokia religijotyra neegzistavo.
2002 m., baigęs magistrantūrą, įstojau į doktorantūrą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Po ketverių metų ją baigiau, bet daktaro disertacijos nesigyniau.
Tais metais žuvo Beresnevičius. Prisidėjo ir asmeninės aplinkybės: kaip tik tada turėjau skyrybų bylą, krausčiausi į kitus namus, visos problemos užgriuvo vienu metu. Ir daugiau nė sakinio neparašiau: paskutinis mano tekstas buvo nekrologas Beresnevičiui žurnale „Naujasis židinys-Aidai“.
– Jūsų domėjimasis šamanizmu nesugundė įgyti tos praktikos įgūdžių? Ką dirbote, baigęs studijas?
– Iš Beresnevičiaus išmokau atsargiai žiūrėti į egzotiškas praktikas. Stebėti, fotografuoti – taip, bet pačiam bandyti – ne.
Beresnevičius yra pasakojęs, kaip Jurga Ivanauskaitė parsivežė iš Tibeto dūdelę, pagamintą iš žmogaus blauzdikaulio, ir primygtinai siūlė jam pagroti. Beresnevičius atsisakė tai daryti, pareiškęs – „tu prisišvilpausi“.
Kaip minėjau, baigęs bakalauro studijas, dukart važiavau į Tuvą. Viena iš tų kelionių buvo drauge su Mantu Adomėnu. Grįžęs 2001 m. iš Tuvos, neturėjau nei kur gyventi, nei darbo.
O Beresnevičius buvo mane supažindinęs su tuomečiu „Aidų“ leidyklos vadovu Vytautu Ališausku. Iš leidyklos tuomet išėjo vadybininkas, ir Ališauskas paskambino man.
– Ir tada pradėjote dirbti „Aidų“ leidykloje? Kaip klostėsi darbo reikalai?
– Taip, pradėjau dirbti nuo 2001 m. rugsėjo. Formaliai žiūrint, „Aiduose“ pradirbau lygiai 16 metų, o vėliau dar porą metų talkinau. Dabar yra praėję lygiai vieni metai, kai aš pirmą kartą gyvenime nežinau, kur yra „Aidų“ knygos, ir neturiu rakto nuo sandėlio.
Iš pradžių „Aiduose“ dirbau platintoju, knygų kroviku, administravau sandėlį, išvežiojau užsakymus. Frankfurto knygų mugės laikotarpiu tapau dar ir projektų vadovu. 2005 m. tapau direktoriaus pavaduotoju, o kai Ališauskas 2008 m. rugsėjį išvažiavo ambasadoriauti prie Šventojo Sosto, tapau direktoriumi.
– Tas darbas jums patiko?
– Tas darbas jums patiko?
– Ne.
– Tai kodėl nesidairėte kito darbo? Šešiolika ar aštuoniolika metų dirbote nemėgstamą darbą?
– Iš pradžių aš tuo darbu labai džiaugiausi. „Aidų“ leidykla – tikrai išskirtinis reiškinys. Ališausko pastangomis tai buvo intelektualios katalikiškos pakraipos leidykla, kurioje niekad nebuvo davatkiškumo. Intelektinis akiratis buvo nepaprastai platus…
– „Aidų“ ar / ir Ališausko?
– Ališauskas visada buvo labai atviras įvairioms idėjoms, ir šis jo bruožas atsispindėjo formuojant leidybos politiką. Vytautas – vienas nedaugelio žmonių Lietuvoje, gal net vienintelis, kuris realiai yra ugdytojas klasikine šio žodžio prasme.
Jei jis užčiuopia žmoguje nors kažką įdomaus, net jei tas dalykas jam asmeniškai tolimas, tarkime, etnografinis, apie šaukštus ir akėčias, tai jis vis tiek ugdys, rems, patars būtent toje srityje. Svarbiausia tai, kad jis niekad neugdė epigonų, nebandė klonuoti savęs.
Tas pat buvo ir leidykloje – idėjų prasme. Ališauskas ne šiaip pajėgdavo suprasti su įvairių sričių idėjomis pas jį ateinančius žmones. Esu matęs daugybę atvejų, kai žmogus ateidavo su sovietologijos ar kitokiu projektu, ir klausantis, kaip Vytautas su juo diskutuoja, formuluoja savo lūkesčius ir tą žmogų skatina, buvo aišku, kad Vytautas paskaitęs penkiomis ar šešiomis knygomis daugiau už pašnekovą, parašiusį disertaciją ta tema.
Kaip idėjinis vedlys ir kuratorius, jis turėjo tiesiog nežmoniškos kantrybės, neprimesdavo savo požiūrio.
– Tai kokiomis aplinkybėmis metėte darbą „Aiduose“ ir kas buvo toliau?
– Pasaulis – toks daiktas, kad jame laimė – ne pinigai, o jų kiekis. Kaip ugdymo įstaiga, man „Aidai“ pranoko bet kurį universitetą. Dirbdamas leidykloje, pažinau geriausius humanitarinių sričių specialistus, leidau jų knygas, o ne šiaip buvau vienas iš tūkstančių bevardžių studentų. Užsimezga visai kitoks ryšys. Aš iš tų žmonių labai daug ko išmokau. Tai buvo humanitaro svajonė.
Kita vertus, kaip išgyvenimo vieta ir verslas… Jei paprastam verslininkui iš statybų ar logistikos srities būčiau papasakojęs, jis būtų nesupratęs, iš ko čia daromi pinigai ir kodėl apskritai toks verslas nemiršta. Nes tai – absoliuti loterija.
1995–1997 metais, pagal oficialias ataskaitas, akademinių knygų tiražai – Platonas, Hannah Arendt ir kt. – siekdavo 3–4 tūkst. egzempliorių. Praėjus dvidešimčiai metų, tiražai sumažėjo dešimt kartų!
Ir ne tik todėl, kad dabar skaitytojų sumažėjo, bet ir todėl, kad jau tada lūkesčiai buvo gerokai per dideli. Išleidžiama šimtai rimtų humanitarinių knygų, jų amžiais neišperka, jas tenka parsivežti ir tvarkytis taip, kad patektų į kitus knygynus.
Nebeįmanoma net apskaičiuoti leidybos savikainos. Nes nėra taip, kad sumokėjote tik už popierių ir honorarus. O kiek sumokėjote už šildomą sandėlį? Kiek – už benziną, vežiodami knygas į Panevėžį ar Anykščius ar jas parsiveždami? Valdai tą, ką gali apskaičiuoti. Leidyboje viskas anksčiau ar vėliau virsta spėlionėmis.
Turine kadaise vyko tarptautinė knygų mugė, per kurią leidėjai juokavo, kad leidėjas – tai tas, kuris leidžia pinigus knygoms. Ne uždirba, o leidžia. Nes niekas taip ir nesugalvojo bestselerio recepto.
Antai Dano Browno knygos išpirko milijonus egzempliorių, nors iki tol buvo daugybė panašiai pavadintų analogiškos tematikos knygų, ir niekas jų nepirko. Kodėl pirko Browną – niekas nežino.
Kai kiekvieną dieną keliesi ir guliesi galvodamas apie skaitytoją ir pirkėją, atrodo, kad jį šiek tiek pažįsti. Stengiesi, kad knyga būtų ir gera, ir perkama. O ji stovi lentynose ir niekam jos nereikia. Bet kartais, kai parašote kokį nors projektą grynai „dėl mėsos“ ir išleidžiate knygą, į kurią nededate per daug vilčių, ją nešasi maišais. Tai – visiškai neprognozuojamas verslas.
Jei per 20 metų Lietuvoje neatsirado tiek skaitytojų, kad išpirktų 2 tūkst. Platono vertimo egzempliorių, – Platono, kurį apskritai gali versti vienetai… Pusė tiražų iki šiol neišpirkta. Tai ir neužaugo karta, suvokianti tokių knygų vertę.
Visą straipsnį skaitykite čia
