Naujienos

Nusprendžiančių pakeisti specialybę su laiku vis daugėja, o ekspertai atkreipia dėmesį, kad tai jau tampa norma – darbo rinka itin dinamiška, tad turimos kompetencijos po kelerių metų jau gali būti niekam nebereikalingos. Visgi nėra taip, kad persikvalifikuoti nusprendžia tik jau darbo neturintieji gyventojai, tokio sprendimo imasi net baigę aukštąjį mokslą ar svarbias pareigas įmonėse užimantieji. 

Užimtumo tarnybos duomenys rodo, jog savo karjeros kelius persvarsčiųjų pastaruoju metu stipriai padaugėjo. Vien per šių metų devynis mėnesius profesiniame mokyme pradėjo dalyvauti 10,2 tūkst. gyventojų. Palyginti su praėjusių metų tokiu pat laikotarpiu, kai mokytis pradėjo 3,7 tūkst. žmonių, susidomėjimas išaugo 171,7 proc. arba 2,7 karto.

2021 m. naujas profesines kvalifikacijas ir kompetencijas iš viso įgijo 5,9 tūkst. Užimtumo tarnybos klientų. 2020 m. profesinį mokymą baigė 5,6 tūkst., o 2019 m. – 8,9 tūkst. žmonių. Šiemet dauguma pradėjusių mokytis yra 30–50 metų gyventojai, apie ketvirtadalis visų besimokančiųjų jau yra atšventę ir 50 jubiliejų.

Nuo teisės prie IT

Teisės mokslus baigęs ir dabar informacinių technologijų (IT) srityje dirbantis Andrius Pakalnis pripažino, kad visgi nuo vaikystės jis buvo prilipęs prie kompiuterių, tai jį labai domino.

Tačiau sprendžiant, ką studijuoti, gaujos jausmo vedamas stojo į teisę. „2009 m. tai buvo labai populiari specialybė, daug žmonių, labai gerai išlaikę egzaminus, stodavo kaip į prestižinę specialybę“, – portalui lrytas.lt pasakojo A.Pakalnis.

A.Pakalnis. T.Bauro nuotr. 

Dirbti pradėjo dar paskutiniame, penktame, kurse, o po studijų teisėje sukiojosi dar ketverius metus. Visgi galų gale suprato, kad šita sritis yra ne jam, todėl sugrįžo prie šankų – kompiuterių ir IT.

„Tuo metu negalvojau, kad IT yra pelninga sritis, apie pinigus išvis nelabai galvojau, mane tiesiog domino šita sritis, o ir jos niekada nebuvau apleidęs, studijuodamas ir dirbdamas kartas nuo karto ką nors paprogramuodavau, pasižaisdavau, bet galų gale nusprendžiau, kad laikas viską keisti, tada susiradau IT mokymus, juos pradėjau ir po 2 savaičių išėjau iš darbo.

Iš dalies buvo baisu viską mesti, bet jau kurį laiką buvau apsisprendęs dėl pokyčių, o ir kitaip neišeitų – nebūtų pavykę suderinti darbo notarų biure su paskaitomis IT srityje. Kažkiek ir santaupų turėjau, žinojau, kad kuriam laikui užteks, bet viską ėmiau ir dariau vabank, bus, kaip bus“, – teigė vilnietis.

O darbą pavyko gauti dar nespėjus baigti mokymų, po pusmečio jis atliko praktiką vienoje įmonėje ir galų gale joje liko dirbti, dabar jis – įrangos testavimo inžinierius ir šioje srityje dirba jau 4 metus.

Nesužavėtas mokytojo alga šoko į statybas

O štai Mindaugas Ribakovas tarp profesijų paklaidžiojo labiau – nuo istorijos mokytojo šoko į logistikos įmonės vadovų pozicijas, o tada nusprendė, kad verčiau dirbs statybose.

Kaip pasakojo M.Ribakovas, baigęs studijas jis iš karto įsidarbino istorijos mokytoju, tačiau čia išbuvo neilgai – nepilnus metus. Jo nežavėjo nei toks darbas, nei menkas atlyginimas.

Tad ieškodamas didesnio atlyginimo jis įsidarbino logistikos įmonėje, pradėjo nuo jaunesniojo vadybininko ir kopęs karjeros laiptais tapo grupės vadovu. Tačiau nuolat patiriamas stresas ir didelės atsakomybės Mindaugą ėmė stipriai slėgti, tad jis priėmė sprendimą vėl sukti kitu keliu.

Dar studijų metais jis padirbėdavo statybose. Jau tada jis matė, kad šioje srityje galima nemažai užsidirbti, tad nusprendęs vėl keisti darbą atsigręžė būtent į šią sritį.

„Man patinka, kad gali savo laiką ir darbus planuoti pats, kada nori, gali pradėti, kada nori, baigti darbus. Žinoma, ir atlyginimas čia nemažas, kiek padarysi, tiek ir gausi, tai visada stengiesi atlikti kuo daugiau darbų. Be to, pastebiu, kad kuo toliau, tuo mažiau jaunų žmonių renkasi statybų sektorių, todėl man atsivėrė didelės perspektyvos gauti daugiau darbo, daugiau objektų“, – portalui lrytas.lt teigė M.Ribakovas.

Kaip jis aiškino, daugelis žmonių, dirbančių statybose, yra vyresnio amžiaus, o jis, būdamas jaunas, pasiūlo inovatyvius, išmanesnius sprendimų, dizainų būdus, įrankius, tai ir yra didžiausias jo privalumas.

M.Ribakovas. T.Bauro nuotr. 

Pasirinkta specialybė nebūtinai bus nuolat reikalinga

Kad neretas net ir turėdamas aukštąjį išsilavinimą, kaip M.Ribakovas, nusprendžia mokytis profesinėje mokykloje patvirtino „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė: „Kartais su amžiumi žmonės tvirtai suvokia, ko nenori dirbti, tada ima svarstyti, kur savo įgūdžius ir žinias panaudoti, kad galėtų save realizuoti ar uždirbti didesnį atlyginimą.

Visgi dažnai aukštąjį išsilavinimą turintys ir nusprendę pakeisti specialybę sulaukia visuomenės spaudimo, neretai net iš pačių artimiausių žmonių. Jie jaudinasi, juk rizikinga keisti viską, ypač jei turėtas stabilus darbas, pajamos, o dabar teks viską pradėti nuo nulio kitoje srityje: užsitarnauti vardą, nuolat tobulintis ir tik po kurio laiko bus gaunamas didesnis atlyginimas.

Net persikvalifikavę į IT iš karto negauna didžiausių atlyginimų, reikia įdirbio ir laiko.“

Visgi R.Karavaitienė pripažino, kad visuomenės spaudimas, nesaugumo jausmas ir įvairios baimės kartais žmones stabdo nuo persikvalifikavimo. Jie išsigąsta ir ima svarstyti, ką žmonės pasakys, o, žinoma, vienas aštriausių stabdžių yra finansai, ypač jei žmogus turi paskolą, vaikus ar kitus įsipareigojimus.

Tačiau, kaip aiškino ekspertė, apskritai šiais laikais gyventojai nebegali būti tikri, kad įgiję vieną specialybę visą gyvenimą ir dirbs darbą toje srityje. Darbo rinka dabar labai dinamiška ir įgytos kompetencijos po kelerių metų jau gali būti nebereikalingos.

„Viskas labai greitai keičiasi. Žmonės dabar yra priversti arba adaptuotis, arba jie iškris iš darbo rinkos“, – portalui lrytas.lt teigė ji, paminėdama, kad tokiems pokyčiams įtakos turi ir Lietuvos ar pasaulio įvykiai. Šiuo metu matoma, kad gali išaugti energetikos ekspertų poreikis, R.Karavaitienė įžvelgia ir aplinkosaugininkų perspektyvą.

Stipriai susimąstyti turi dirbantieji monotonišką darbą, kurį galima automatizuoti. Patrauklumą prarandantys darbai taip pat turi rizikos po truputį išnykti. R.Karavaitienė, kaip pavyzdį, paminėjo parduotuvių kasininkus. Pradėjus itin trūkti šių darbuotojų įmonės ėmė ieškoti sprendimų – jei žmonių pritraukti nepavyksta, galbūt galima tai išspręsti kitais būdais. Taip atsirado savitarnos kasos.

„Žinoma, šie metai įmonėms sudėtingesni, bet iki tol kurį laiką daugelis jau investavo į automatizavimą, robotizavimą. Jei darbas nėra sudėtingas ir procesas besikartojantis, kyla rizika, kad tam nebereikės žmogaus rankų“, – kalbėjo darbo rinkos ekspertė.